Kultūriniai ir žmonių tarpusavio santykiai

Dėl geografinio atstumo ir sudėtingų istorinių aplinkybių Lietuvos ir Kinijos Respublikos kultūriniai ir žmonių tarpusavio ryšiai buvo riboti. Labai ankstyvi pavyzdžiai – Kinijoje (ypač Šanchajuje) įsikūrusios lietuvių diasporos bendruomenės, kai kurie lietuvių misionieriai, apsistoję Kinijoje ir būrę krikščionių bendruomenes, ir pavieniai keliautojai, pavyzdžiui, Matas Šalčius, kuris XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje lankėsi Kinijos Respublikoje ir apie tai rašė savo plačiai išpopuliarėjusiose knygose. Tiesa, pastarasis keliautojas į Taivaną (arba Formosą, kaip jis dažnai ją vadino) taip ir neįkėlė kojos, nes tuo metu ji buvo okupuota Japonijos ir sunkiau pasiekiama.

Misionieriai

Petras Urbaitis (save vadinęs ir kinišku vardu Wong Chung-Yun) atvyko į Honkongą 1931 metais, kur studijavo teologiją, o 1934 metais persikėlė dirbti į Šanchajų. Ten jis dėstė Don Bosco mokykloje iki 1937 metų. Vėliau Urbaitis dirbo Makao ir vėl Honkonge iki 1946 metų, kuomet persikėlė į Lianžou, Kinijose pietuose esančioje Guangdongo provincijoje. Ten jam buvo priskirta prižiūrėti keturias bažnyčias. Nepaisant jo 20 metų indėlio į šalies vystymąsi, 1951 metais Urbaitis buvo suimtas komunistų ir priverstas palikti Kiniją.

Antanas Perkumas (kiniškas vardas Ngan Sin-Sang) studijavo Honkonge ir Šanchajuje, o nuo 1936-ųjų kelerius metus dirbo Kunminge, Kinijos pietvakarinėje Junano provincijoje. Vėliau jis grįžo į Honkongą, kur patyrė Japonijos okupaciją, jos metu buvo sužeistas. Atsigavęs, Perkumas padėjo įkurti Saleziečių mokyklą Honkonge ir dirbo ten iki 1952 metų. Praleidęs Kinijoje beveik 20 metų, jis persikėlė į Venesuelą.

Antanas Perkumas savo knygoje pasidalijo šia istorija, susijusia su Taivanu:

1952 metais, ruošiantis išvykti iš Kinijos, gavau laišką iš Nacionalinio universiteto Taipėjuje.

„Labai džiaugiuosi, kad po ilgos paieškos pagaliau pavyko gauti Jūsų adresą. Baigiau Jūsų Saleziečių mokyklą Kunminge, o vėliau buvau pašauktas į Raudonąją armiją. Sėkmingų aplinkybių dėka man pavyko pabėgti į Formosą. Ten baigiau gimnaziją ir baigiau Socialinių mokslų fakultetą universitete Taipėjuje. Dabar dirbu ten profesoriumi ir esu labai laimingas. Prieš santuoką buvau pakrikštytas ir pasirinkau Jūsų krikščionišką vardą – Antanas. Jei ateityje turėsiu sūnų, pavadinsiu jį Kazimieru, nes Jūs taip įdomiai apie jį pasakojote per vieną iš mūsų žygių gamtoje. Esu amžinai dėkingas už visą gerą, ką man padarėte.“

Laišką pasirašė „Jeung Veng-Te”.

Vaclovas Sidzikauskas ir Kazys Bobelis

Pirmieji keli dešimtmečiai po Antrojo pasaulinio karo taip pat buvo sunkūs siekiant palaikyti glaudesnius ryšius tarp Lietuvos ir Taivano. Lietuva buvo okupuota sovietų, o oficiali Sovietų Sąjungos politika buvo laikyti Taivaną priešiška šalimi. Dėl to Lietuvos valdžios institucijos neturėjo kontaktų su Taivano atstovais, o ryšiai su lietuvių diaspora, kuri tremtyje atstovavo Lietuvos nepriklausomybę, buvo riboti.

Pirmasis, užmezgęs tokius ryšius, buvo įtakingas tarpukario diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, kuris nuo 1950 metų gyveno JAV ir toliau atstovavo Lietuvai. 1963 m. lapkričio 6–11 dienomis Sidzikauskas lankėsi Taivane, įskaitant Kinmeną ir Taipėjų, kaip Azijos tautų antikomunistinės lygos delegacijos narys. Vizito metu jis pasakė kalbą Taipėjaus radijuje, išreikšdamas Lietuvos palaikymą Kinijos kovai prieš komunizmą. Be to, Sidzikauskas turėjo asmeninę audienciją pas Čiang Kaišeką, kuris išreiškė palaikymą Lietuvai ir susižavėjimą Vidurio ir Rytų Europos tautų drąsa priešintis sovietų okupacijai.

1966 m. spalio 31 – lapkričio 8 dienomis Vaclovas Sidzikauskas, kaip Lietuvos delegacijos pirmininkas Pavergtųjų Europos Tautų Asamblėjoje, dar kartą susitiko su Taivano atstovais Seule, Pietų Korėjoje, per 12-ąją Azijos tautų antikomunistinės lygos konferenciją. Savo kalboje ponas Sidzikauskas pareiškė: „Laisvasis pasaulis neturėtų pamiršti savo pareigos pavergtiems lietuviams, latviams ir estams, ir turėtų toliau skleisti žinią apie sovietinį kolonializmą Jungtinėse Tautose ir kitur.“

Panašus vizitas į Taivaną įvyko 1974 m. liepos 14–19 dienomis, kai dr. Kazys Bobelis, aktyvus lietuvių diasporos narys JAV, atstovavo Amerikos Lietuvių Tarybai Pasaulinės antikomunistinės lygos konferencijoje Taipėjuje. Savo kalboje Bobelis išreiškė palaikymą Taivanui, pabrėžė Lietuvos kovą už laisvę prieš sovietų okupaciją ir ragino tęsti pastangas kovoje už laisvę ir demokratiją. Visas kalbos tekstas vėliau buvo paskelbtas „China Post“ laikraštyje.

Kelios pasakytos kalbos ištraukos:

Be abejonės, Taivanas yra tinkamiausia vieta šiam susitikimui, nes Kinijos Respublika jau daugelį metų yra labiausiai įkvepiantis simbolis tvirto ir atkaklaus pasipriešinimo tarptautinei komunistinei ekspansijai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad Kinijos Respublika sėkmingai tęs savo kovą dėl demokratijos atkūrimo žemyninėje dalyje.

[…]

Mes, Laisvojo pasaulio žmonės, esame įsipareigoję išsaugoti ir ginti žmogaus teises ir laisvę tų žmonių ir tautų, kurios negali už save pakovoti pačios. Mūsų atsakomybė yra tęsti kovą su visomis diktatoriškomis galiomis, kol visi žmonės galės patys nuspręsti savo likimą. Todėl negalime pamiršti ir niekada nepamiršime brutalios ir neteisėtos Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių okupacijos, prievartinės Čekoslovakijos invazijos, negailestingo laisvės revoliucijos sunaikinimo Vengrijoje ir daugybės kitų neteisėtų veiksmų, kuriuos atliko Sovietų ginkluotosios pajėgos. Taip pat neturime pamiršti, kad vis dar tęsiasi baisus Kinijos taiką ir laisvę mylinčių žmonių pavergimas, už kurį atsakinga Raudonoji Kinijos kariuomenė.

Paklausykite Kazio Bobelio įspūdžių iš vizito į Taivaną, kuriuos jis išsakė radijo stotyje Margutis 1974 m. liepos 25 d.:

Rašytojai ir atlikėjai

Per Šaltąjį karą ne daug lietuvių praleido ilgesnį laiką Taivane, o dar mažiau ten gyveno. Išskirtiniausias atvejis yra Marija Rima Tūbelytė-Kuhlmann, lietuvių dailininkė ir rašytoja, kuri Taivane gyveno nuo 1968 iki 1971 metų ir vėl nuo 1979 iki 1984 metų, iš viso beveik 10 metų. Ši galimybė jai pasitaikė dėl savo vyro darbo, kuris tuo metu buvo jį komandiravęs į Taivaną. Tūbelytė-Kuhlmann aktyviai dalijosi savo patirtimi gyvenant Taivane ir įspūdžiais apie taivaniečių kultūrą. Pavyzdžiui, amerikos lietuvių diasporos laikraštis Dirva 1978 ir 1979 metais paskelbė straipsnių ciklą pavadinimu „Užrašai iš Taivano“, kuriame vaizduojami Tūbelytei-Kuhlmann pasirodę įdomūs ar netikėti gyvenimo Taivane epizodai. Be to, jos tapyba tapo gana populiari, nes ji surengė daugiau nei tuziną individualių parodų tiek Taivane, tiek Japonijoje.

Perskaitykite pirmąją istoriją iš serijos „Užrašai iš Taivano“, kuri buvo išspausdinta Dirvos 1978 m. birželio 29 d. numeryje. Jį galite perskaityti spustelėję žemiau esančią nuotrauką.

Kita Taivane viešėjusi menininkė – sopranas Dalia Kučėnienė, JAV lietuvių diasporos narė. Du kartus koncertavusi Taivano publikai Čikagoje, D. Kučėnienė sulaukė teigiamų atsiliepimų ir kvietimo apsilankyti Taivane. 1978 m. liepą Taipėjuje ji atliko klasikinės, taivanietiškos ir lietuviškos muzikos programą, įskaitant ir kompozitorių Miko Petrausko bei Viktoro Kuprevičiaus kūrinius.

Be čia minėtų atvejų, yra trumpų užuominų apie keliautojo Renaldo Čėsnos, žurnalisto Juozo Kojelio ir galbūt kitų lietuvių vizitus į Taivaną Šaltojo karo metais. Visi jie buvo lietuvių diasporos Amerikoje, Australijoje ir kituose pasaulio kraštuose nariai.

Parodos ir koncertai

Bene pirmoji lietuvių dailės paroda Taivane įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje, kai Taipėjuje savo paveikslus pristatė jau minėta Marija Rima Tūbelytė-Kuhlmann. Kai kuriuose jos darbuose buvo vaizduojami ir Taivano peizažai. Dešimtajame dešimtmetyje įvyko nedidelis Taivano fotografijos parodų bumas. Pavyzdžiui, paroda „10 Taivano fotografų Lietuvoje“ surengta Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje, o 1995 m. Nacionalinės kultūros premijos laureato Juan I-Jong retrospektyvinė paroda apkeliavo šešis Lietuvos miestus.

21 amžius Lietuvos ir Taivano kultūriniam bendradarbiavimui prasidėjo kiek lėčiau, daugiau veiklų pastebima nuo antrojo dešimtmečio. 2010 m. birželį Lietuvos Respublikos Seime buvo atidaryta fotografijos paroda, kurioje buvo eksponuojami profesionalių Taivano fotografų darbai ir Taivane studijuojančių lietuvių nuotraukos, o vėliau paroda persikėlė į Kauną. 2012 m. A. Žmuidzinavičiaus muziejuje buvo surengta paroda, kurioje pristatyti menininko Chen Chieh-jen video darbai. Kitais metais Taivano dailininkas Chen Yang-Chun surengė parodą Lietuvos parlamente.

Taivano menininkai Chen I-Chun ir Hsu Chia-Wei 2016 m. dalyvavo šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“. 2017 m. Kaune buvo surengta tradicinių taivanietiškų lėlių paroda, įgyvendinta bendradarbiaujant Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centrui ir Taipėjaus atstovybei Latvijoje. Tais pačiais metais Taipėjaus audiovizualiniame festivalyje „Osmosis“ buvo pristatytas bendras kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio ir vizualaus menininko Vaclovo Nevčesausko projektas „Metroscan“. Dešimtmetį užbaigė lietuvių tekstilininkės Birutės Sarapienės darbų paroda 2019 m. Taipėjuje vykusioje „Tarptautinėje spalvų ir tušo tapybos parodoje“ (International Color and Ink Painting Exhibition).

2020-ieji prasidėjo COVID-19 pandemija, dėl kurios kilo didelių sunkumų tęsti bendradarbiavimą. Nepaisant to, dešimtmetis prasidėjo ne viena paroda ar vizitu. Dr. Arvydo Kumpio darytos nuotraukos iš Taivano buvo eksponuojamos Kaune ir Druskininkuose 2021 ir 2023 m. 2022 m. Taivano nacionaliniame dailės muziejuje ir Nacionaliniame fotografijos ir vaizdų centre Taipėjuje buvo surengta paroda „Atodangos: Tapatumo paieškos Lietuvos fotografijoje“. Tais pačiais metais Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje Vilniuje buvo surengta dviejų Taivano tapytojų Hsu Ming-Hsiung ir Wu Shu-Hsin paroda. 2023 m. Kaune įvyko didelė Taivano tapytojų darbų paroda „Formosos šnabždesiai: ikonos ir peizažai“, kurią organizavo Taivano dailininkų asociacijų lyga. Be to, tais pačiais metais Kaune ir Vilniuje koncertavo pasaulinio garso Taivano muzikos grupė „Moving Sound“ (聲動), o tarptautiniu mastu pripažintas Taivano rašytojas Wu Ming-Yi lankėsi Lietuvoje, dalyvaudamas rugsėjo 8-11 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje, kurią organizavo Pasaulinė Taivano asociacijų federacija ir Europos Taivano asociacijų federacija.

Vienas naujausių bendradarbiavimo meno srityje pavyzdžių yra unikalus Lietuvos ir Taivano fotografų projektas, kurio rezultatas – fotografijų paroda „Taivanas 2+2“, 2024 m. surengta keliose Lietuvos vietose. Tais pačiais metais Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje buvo surengta ir Taivano keramikos paroda.

Literatūra

Sunku įsivaizduoti gilesnį tarpusavio supratimą be knygų pagalbos. Šioje srityje galime pastebėti reikšmingų laimėjimų, bet tuo pačiu ir daug galimybių tolesnei plėtrai.

Pirmoji lietuviška knyga, skirta tik Taivanui, buvo išleista 2000 m., pavadinta Kinijos Respublika Taivanis. Ją parašė Latvijos universiteto dėstytoja Anta Filipsonė kartu su Lietuvos verslo vadybininku Giedriumi Karsoku, o išleista ji buvo Taipėjaus misijos Latvijos Respublikoje iniciatyva. Knygoje, parengtoje pagal ankstesnį leidinį latvių kalba, pateikta svarbiausia informacija apie Taivano geografiją, gyventojus, ekonomiką, švietimą ir kt.

Kitokį požiūrį į Taivaną pateikė tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto docentas, Azijos studijų centro vadovas, daktaras Aurelijus Zykas. Jis 2008 m. išleido knygą Raudonas ir žalias Taivanas, kuri nukelia skaitytojus į įvairias Taivano vietoves, pasakojimais ir spalvingomis iliustracijomis įtraukiančiai supažindina su jų istorija ir kultūra, o taip pat pristato asmenines autoriaus kelionių patirtis ir nuotykius.

Taivano literatūros vertimai į lietuvių kalbą dar tik pradedami, nes šios šalies autoriai dar palyginti mažai žinomi, o ir vertėjų, kurie specializuojasi šioje srityje, yra nedaug. Svarbus lūžis buvo pasiektas 2023 m. leidykloje Sofoklis išleidus Wang Ting-Kuo romaną Mano priešo sakura (敵人的櫻花), kurį iš originalo kalbos išvertė Kristina Karvelytė. Tai tapo pirmąja Taivano autorių knyga, pasirodžiusia lietuvių kalba.

Taivane žymiausias lietuvių autorius yra Kęstutis Kasparavičius, tarptautiniu mastu pripažintas iliustratorius ir rašytojas, žinomas dėl savo unikalaus stiliaus knygų vaikams. Taivano leidykla Grimm Press jo kūrybą atrado praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir iki šiol kinų kalba išleista keliolika jo knygų.

Tarp naujausių pasiekimų – knygos, supažindinančios Taivano skaitytojus su Lietuvos kultūra, tradicijomis ir įvairiomis lankytinomis vietomis, pavyzdžiui, Daugiau nei tik šokoladas: pažink Lietuvą (不只有巧克力 你想知道的立陶宛), išleista 2022 m., ir Žingsnis į Lietuvą (走進立陶宛的世界), išleista 2023 m. Be to, yra knygų, kuriose gilinamasi į Lietuvos istoriją, pavyzdžiui, Baltijos šalių grožis ir liūdesys (波羅的海的美麗與哀愁：愛沙尼亞．拉脫維亞．立陶宛) ir verstinis Timothy Snyder veikalas Tautų rekonstrukcija.

Šaltiniai:

• Petras Urbaitis „Kinija – Azijos milžinas”, Lietuvių saleziečių leidinys, Roma, 1974
• Sidzikausko atsiminimai, Dirva, 1979-08-02
• Mūsų Pastogė, 1966-11-28
• Lietuvių dienos, 1967-01-15
• Tėviškės žiburiai, 1974-08-15
• Extensions of Remarks, 1974-08-16
• Įvairūs Dirvos ir Tėviškės žiburių numeriai 1977-1979 m.